mindikauti

miñdikauti, -auja (-auna), -avo žr. mindžikuoti: 1. Miñdikaut an daikto Lp. 2. Šoliūnas tę miñdikauna Lp. Miñdikaunat, miñdikaunat ir nieko nepadarot! Al. Nuleidęs galvą, mindikavo tarp beržų ir šnekėjosi pats su savim rš. 3. prk. suktis, dailintis, šlidintis: Jis dar̃ apie Stefą miñdikauna Alv.